Aš kaip arklys nusivariau nuo šiandienos ir rytojaus,
Aš neinu savo kojom, o paprasčiausiai ropoju.
Mano akys užtino, bet širdį ramino,
Pavasario paukščiai giesmėse paskandino.
O jeigu ir vėl ateis žiema,
Aš nusispjausiu ir sušuksiu „URA!“
Kai kišenės tuščios, atsiveria siela,
Kai nieko neturi, nėra ką atimt.
Vaikai basi bėga per ražieną,
Jie bėga saulės mums visiems padalint.
O jeigu ir vėl ateis žiema,
Mes nusispjausim ir sušuksim: „Velniop ją!“
Aš ir tu, tu ir aš,
Juk mes visi tarsi viena šeima.
Kai vieningi mes,
Mes panašūs į kumštį.
Aš ir tu, tu ir aš
Gyvename juk paskutinįkart,
Bet dėkingi mes
Už šią džiūstančią taurę.
Kai nieko neskauda, vargu ar kvėpuoji.
Jei nieko nejauti, tu greičiausiai akmuo.
Paleisk į pasaulį savo jausmingą herojų
Ir savo gera širdim draugus apkabink.
O jeigu ir vėl ateis ta žiema,
Aš nusispjausiu ir sušuksiu:
„...na, gal ir gerai, kad ji atėjo...“
Aš ir tu, tu ir aš,
Juk mes visi tarsi viena šeima.
Kai vieningi mes,
Mes panašūs į kumštį.
Aš ir tu, tu ir aš
Gyvename juk paskutinįkart,
Bet dėkingi mes
Už šią džiūstančią taurę.
---
Aš ir tu, tu ir aš,
Juk mes visi tarsi viena šeima.
Kai vieningi mes,
Mes panašūs į kumštį.
Aš ir tu, tu ir aš
Gyvename juk paskutinįkart,
Bet dėkingi mes
Už šią džiūstančią taurę,
Kuri vadinasi gyvenimas.
Įvertinimas: 4.6/5 (balsavo: 28)
