G.Randis,N.Uselytė
Akmeniniais veidais pasitinkame saulę.
Akmeninėm akim palydim ją vakaruos.
Mūsų rankos beviltiškai nuskina gėlę,
Kad beprasmiškai vystų merginos plaukuos.
Mes negirdime paukščių, nematom žvaigždžių,
O tik skubam ir norime viską turėti.
Mums pakanka tik vienadienių draugų,
Kurių galim per daug nemylėti.
O niekingas žmogau! Apgaulingas šis kelias,
Kai manai, kad viską gavai ir turi
Ir nelaimė į tavo namus tyliai beldžias,
Apsidairęs matai, kad jau vienas esi.
Tu prisimeni Dievą, deja, per vėlai
Tavo kūną apgaubia juoda nebūtis.
Tu šauki, bet aplink akmeniniai veidai
Ir kažkas abejingai užspaudžia akis.
Mano mielas žmogau, na sustok pagaliau,
Kelk į dangų rankas ir paklauski savęs
Savo sielos balsu: "Kam gi aš gyvenu?".
"Kam gi aš gyvenu?"
Įvertinimas: 4.7/5 (balsavo: 26)
