Ataušo kava bežiūrint į saulę,
Nuskendo diena kaip jūra į taurę,
Užgeso naktis, tave apkabinus,
Išėjo visa ji, visa nusiminus.
Geltonas ruduo vėl ima už sprando,
Tie patys vardai kaip nuodėmės sklando,
Drugelių pilni kruvini avietynai,
Neliko jėgų tik dainai ir vynui.
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni pasauly...
Oi-oi, negerai gyveni...
Oi-oi-oi, negerai gyveni po saule...
Oi-oi, negerai gyveni...
Apsvaigęs nuo nemigos, laiko burės,
Praeinant pro šalį, pasaulį stebėsiu,
Tie patys garsai bus, tas pats skruzdėlynas,
Daina ta pati – ech, ją tik vakar nuskyniau...
Diena, kaip tada, vėl naktį sapnuoja,
Devyni žirgai jai patalus kloja...
Po akmeniu mirė maža vėgėlytė,
Išdžiūvo dangus. Na iš ko gi jam lyti?
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni pasauly...
Oi-oi, negerai gyveni...
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni turbūt po saule...
Oi-oi, negerai gyveni...
Ataušo kava bežiūrint į saulę,
Nuskendo diena kaip jūra į taurę,
Užgeso naktis, tave apkabinus,
Išėjo visa ji, visa nusiminus.
Oi-oi-oi, per ilgai gyveni pasauly...
Oi-oi, negerai gyveni...
Oi-oi-oi, negerai gyveni turbūt po saule...
Oi-oi, negerai gyveni...
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 54)
