Shamas - Pasakyk kodėl

Kartais mūsų gyvenime iškyla daug klausimų į kuriuos atsakymus kaip besistengtume rasti negalim!..

Kartais kai nieko nemyliu aš myliu vandenį,
Jis skaidrus, tyras, jis nedūžta kol nevirsta ledu.
Kartais kai nieko nesulaukiu aš laukiu vėjo,
Jis švelnus, nematomas jis nepabėga kol nevirsta viesulu.
Kartais kai nieko neturiu aš turiu gyvenimą,
Jis pasaka, stebuklas, jis gyvybė kol nevirsta skausmu.
Kartais kai neturiu kuo tikėt aš tikiu, paprasčiausiu melu.
Kartais kai nieko neregiu aš matau pasaulį
Nuo kurio man būna baisu, o kartais kai vienas lieku
Užsidarau nuo visų, žvakės šviesa ant stalo nupiešia savo siluetą,
Aš save ant balto lapo, skleidžiu pasineriu į tai kuo tikiu,
Užmerkiu akis, svajonėse atsirandu, paukščių giesmes išgirstu,
Aš skrendu...

Pasakyk kodėl, kartais geriau tylėti,
Pasakyk kodėl kartais geriau nemylėti
Pasakyk kodėl gėlė nuvysta vaikas gimsta,
Kai viltis ateina, kodėl paskui numiršta?..

Kartais kai vienas palydžiu saulės šviesą,
Stebiu kaip ji už horizonto gražiai išnyksta,
Palieka pasaulį vieną, tik ramų vėją pasiunčia
Mus stebėti švelniai liesti, jis tampa neatskiriamu draugu,
Kuris nepalieka kai tik šešėlis šalia tavęs lieka,
Kai gyvenimo ugnis išblėsta, jis atneša tau šilumą,
Kuri tavyje užsiliepsnoja ir įpareigoja, eiti tiesiai iki tikslo,
Rankų nenuleisti, gyvybės vandens iš pasaulio šulinio atsigerti,
Tai tas pats kas verkti,
Visą blogį iš savęs ištraukti pradėti nuo pradžių,
Tai kas buvo praeitį lai pavirsta dulke,
Kurią gali nupūsti nuo savęs juk tik sūrios ašaros,
Išplauna mūsų purvinas sielas..

Pavargstu kartais laukti,
gyvenimas toks trumpas,
o kaip tą vienintelę akimirką sugauti,
laikas taip skuba, rodyklės sukasi ratu,
sudegusios cigaretės pelenai,
užvertos visos durys,
kartais taip baisu,
vienas tarp milijonų beveidžių žmonių
tarp jų tiek paslapčių,
o kaip atrakint atsakymų skrynią
kai raktų neturiu,
aš lekiu kosminiu greičiu į priekį,
palikdamas prisiminimus,
gale tenai kur buvo atsivėrusi mano žaizda,
mano siela gniužda,
leiskite sugrįžt atgal,
nebenoriu daugiau verkt,
nei kitaip pažvelgti į gyvenimą
nugalėti savo nerimą
ir eit tolyn į priekį,
nors kartais norisi tik bėgti lėkti rėkti...