Kai po namus šešėliu slenka vienuma,
Nerimo balsas kalbina mane.
Aš viską suprantu, bet maža to:
Kas man tave pakeis
Ir išdaigas visas su šypsena gerumo atleis?
Tavo paveikslą slepia užverti langai,
Išsiskyrimo burtas krito nelauktai.
Laukimo jausmas atkaklus ir negali nueit,
Bet kelionė ilga - neatleis, jeigu kelio bijai,
Pavėluosi išeit, ir suspaus netikrumo delnai.
Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą,
Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų.
Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?
Sielos ramybė – tai tu.
Sukas ruletė, už sėkmę ar nežinią vėl statau
Ir nežinau, ko norisi labiau.
Laukimo jausmas atkaklus ir negali išeit...
Jei žaidimas sustos, ko ieškosiu toliau – nežinau, nežinau...
Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą,
Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų.
Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?
Sielos ramybė – tai tu.
Lūpose tavo sustingęs žodis man užsimiršti neleis,
Ir pavargusias mano akis slėps tavieji delnai...
Išdalinau savo liūdesį, džiaugsmą ir nerimą,
Ir pilkumoj dienos, ir svaiguly naktų.
Kas pasakys, kiek dar liko gyvenimo kelio man?
Sielos ramybė – tai tu.
Įvertinimas: 4.3/5 (balsavo: 199)
