Nedeginsiu senų knygų
Neišmesiu sudegusių rhyme'ų
Žvelgiau link pilies vartų tiek kartų
Bet viskas taip pat išliko
Tik medžiai keičia formas ir spalvas
Jei nata šifruojame dienas
Vėl prisimindami jas
Kaip buvo gera, kaip buvo bloga
Ir kai nebuvo nieko
Nuo balto sniego atkėliau sušalusią akimirką
Artėja krantai prisiminus dienas ir vakarus,
Variantus galimus
Dieve, gelbėk mus
Kad pasiliktum nors dalelę
Nesvarbu, kad skausmas širdį gėlė
Vieni pamiršo, o kiti pakėlė
Nesmerkiami nei vieni
Ką pasirinkai, kuriuo keliu eini?
Išėjo ieškoti šilumos
Ji bus nutrinta
Aš žinau, ilgėsiuos jos
Todėl pasilikau aš viską
Laikus, matomus per miglą
Džiaugiuosi tuo, nes tai tikra
Be praeities lyg bučiuot per stiklą
Be jokio jausmo, be emocijų
O taip trūksta jų, deja
Stiklo neišmuši (...)
O ką daryt, kai pirma darom, o po to galvojam?
Juk niekas nepakiš gyvenimo po kojom,
Juk niekas nepakiš gyvenimo po kojom...
Dega senų, naujų knygų lapai,
Iškyla, panyra jau praeiti gyvenimo etapai.
O delnuose sugniaužę aukso spalvos smėlį,
Galim prisiminti ar vėl toliau tikėti.
(x2)
O čia kita dalis
Tie, kurie be gailesčio užtrenkė duris
Dėl ko?
Ar tai neviltis, ištrynus viską?
Belieka tik ateitis, viena naktis
Būk atsargus
Baimė, kad pašauks pragaras ar dangus
Atgal tu užtrenkei vartus
Na ir kas?
Tokie nuleido rankas
Yra ir išimčių, laukusių Dievo mestų ženklų,
Jie vedė link ramybės, link peizažo vienaspalvio pragaro,
Sūraus prakaito ar kraujo
Atėjau čia ieškoti gyvenimo naujo
Atsigaivink eliksyru, vis tiek nepaslėpsi randų
Tu tik tiki, aš gyvenu
Ar kas man atsakys
Kurie pradingo kaip rūkas
Giedroje miesto šviesoje
Išliko tik bemirgantys šešėliai
Mano ar kito.
O kas beliko?
Iš paleistų pelenų į orą
Sugalvojus norą,
Lygų kelią, piniginę storą...
Kas pateiks tai,
Jei pėdos vietoj stovi?
O apie ką galvoji tu?
Žiūrit į nuotraukas, neįžvelgiat kitimo
Tikėt tuo – sugyveno ar suvaidino
Bet atsiveria skraistė sudegusio likimo
Slepianti bailias akis, nuvargusias nuo grimo
Pasirinkti galime: gailėtis jų
Ar tų, kuriuos kankino
Tikiuosi, tai suprasi ir be vertimo
Dega senų, naujų knygų lapai,
Iškyla, panyra jau praeiti gyvenimo etapai.
O delnuose sugniaužę aukso spalvos smėlį,
Galim prisiminti ar vėl toliau tikėti.
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 79)
