Vėl atsibudau ne savam mieste,
Nepamenu, ar skambinau tau ar dar ne.
Iškart atsiprašau, nes aš kaip visada -
Problemų tūkstančiai, ir aš kitam mieste.
Reikia laiko viskam sutvarkyti,
Patikėk, labai noriu tave pamatyti.
Ir aš visai rimtai, aš nejuokauju kaip anksčiau
Turi manim tikėt. Žinau, sakysi „pavargau“.
Aš toks kvailas kaip mažas vaikas,
Jei būčiau žinojęs, būčiau viską pakeitęs.
Manęs dar nepažįsti tokio, koks esu
Ir nuolat man kartoji, kad „kaltas esi tu“.
Pasaulis toks greitas ir aš kartais nespėju,
Kas dieną man atneša vis naujų vėjų.
Laikau špygas, kad mums pasisektų
Taip, kaip tu nori – kad laimės užtektų.
Tie žodžiai tušti, kuriuos man tari
Be meilės, aistros ir be jausmo...
Tavęs aš prašau: neaiškink daugiau,
Nenoriu girdėt tavo balso.
Ne mano dalia kančia amžina,
Teorijos tavo apkarto.
Minčių svetimų, beprasmių kalbų
Tavoji diena jau išaušo...
Gal tavo akimis aš melagis,
Gal tau mano žodžiai nieko nereiškia,
Gal nereikia visko šitaip sureikšmint
Ir aš galiu pilnai be melo pasiteisint.
Kodėl tau mano žodžiai – tai tik pasakos?
Kai aš kalbu, tavo akyse ašaros.
Tu mano saulė, tu kodėl manim nebetiki
Ir aš nenoriu nieko deginti, nenoriu deginti.
Tos mano visos klaidos – noriu, kad pamirštum,
Jos pasitaiko kiekvienam, kuris mirtingas.
Ir čia ne mano žodžiai, čia mintis žmogaus protingo.
Ir jei suprasi tu mane, būsiu labai dėkingas.
Lašas po lašo, ir mes artėjam link finalo.
Dėkoju, kad klauseisi iki galo.
Aš noriu būti su tavim šitoj planetoje
Ir būt kiek galima, gal net visą gyvenimą...
Tie žodžiai tušti, kuriuos man tari
Be meilės, aistros ir be jausmo...
Tavęs aš prašau: neaiškink daugiau,
Nenoriu girdėt tavo balso.
Ne mano dalia kančia amžina,
Teorijos tavo apkarto.
Minčių svetimų, beprasmių kalbų
Tavoji diena jau išaušo...
Įvertinimas: 4.5/5 (balsavo: 51)