(tekstas Bernardo Brazdžionio, 1941 m.)
Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
ir blaškomą it rudenio lapus,
į naują vieškelį, į nauja buitį,
kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
kad tamsiame vidurnakty nežuvę
pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždekit nauja ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią! -
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą
ir vyturėlio rytmečio maldoj
ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų
panemunių sodybose žiedai.
Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją -
tegu lig saulės kyla jo daina!
Tegu laukai, tegu miškai kartoja:
Gana tulžies, gana mirties, gana!..
Šaukiu aš darbo rankų milijonus
įsupt naujam darbymečiui varpus,
į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus,
ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų -
nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės
nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų.
Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,
kas dabarties nedrįso tautai nešt,
kas posūnių žaizdas širdy atvertas
išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.
Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės
ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! -
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 208)
