Ir kai lietus nuplaus visus lapus,
Tau užkraus ant galvos savo vakaro draugę, pilką padangę,
Ir kai baltais arkliais atjos košmarai, tavo prasto skonio fanai,
Ir lyg balandžiai vėl užtūps ir apkakos visą palangę
Atmink, kad mums liko tiek nedaug,
O mano senas drauge.
Ta taurė, pasiųsta ratu,
Sugrįš greičiau nei jos lauki.
Ir nekalbėk niekų,
Kad ši trumpa diena tuščia,
Ach, kaip kiaura kepurė.
Bet juk pro ją matyti aukštas dangus,
Kurį sau susikūrėm.
Ir kai blogi sapnai vers viską prisimint,
Ieškoti savęs po be galo aikštingą lyg vaikas pasaulį,
Ir kai ateis žiema, tau ant širdies užmins,
Ir tyliai tyliai tyliai pakuždės tau ausin,
Bet tai tik apgaulė
Atmink, kad mūsų tiek nedaug,
O mano senas drauge.
Ta taurė, pasiųsta ratu,
Sugrįš greičiau nei jos lauki.
Ir nekalbėk niekų,
Kad ši trumpa diena tuščia,
Ach, kaip kiaura kepurė.
Bet juk pro ją matyti aukštas dangus,
Kurį sau susikūrėm.
Leisk man pasislėpt nakty kaip po dideliu delnu
Ir nupurtyt prie pado prilipusį didelį kalną
Ir pereiti sieną kaip taką vingiuotą,
Tik vos vos pramintą, bet jau pripėduotą.
Atmink, kad mums liko tiek nedaug,
O mano senas drauge.
Ta taurė, pasiųsta ratu,
Sugrįš greičiau nei jos lauki.
Ir nekalbėk niekų,
Kad ši trumpa diena tuščia,
Ach, kaip kiaura kepurė.
Bet juk pro ją matyti aukštas dangus,
Kurį sau susikūrėm.
Įvertinimas: 5.0/5 (balsavo: 21)
