Iš balto stogo ant sparnų
Paklydę vėjai pasibels.
Ant skraistės pasakų senų
Jie naują puslapį atvers.
Vienas sakys: nekaltinki širdies,
Kitas meluos, kad per vėlu,
Trečias primins: niekada nesigailėk,
O ketvirtas man suteiks jėgų.
Vėjai keturi šiltų krantų,
Vėjai keturi parodys kas esu.
Vėjai keturi lyg praeitis,
Jūs mano laimės nepalieskit.
Klausysiu vėjų lyg žiemos,
Kol veidrodžiais pradės žėrėt vanduo.
Ten begalybė atvaizdų
Ir šimtas klausimų „dėl ko“.
Gal ir norėčiau paklaust, kur baigėsi lietus,
Bet kam vaikytis ateities.
Gal ir smalsu tai, kas buvo ir nebus,
Bet man geriau klausyt savos širdies.
Vėjai keturi šiltų krantų,
Vėjai keturi parodys kas esu.
Vėjai keturi lyg praeitis,
Jūs mano laimės nepalieskit.
(3 k.)
Įvertinimas: 4.2/5 (balsavo: 49)
