Kol aš dar žilas nebuvau,
Skraidžiau padebesiuos.
Bet iš aukštybių nukritau
Ir žemėje rausiuos.
Ir doras būti aš bandžiau,
Ir apsimest kvailiu,
Kol vieną kartą pamačiau,
Kad nieko negaliu.
Žiūrėk, kaip sklaidos virš manęs aukštai
Dūmelis danguje.
Ir tu išnyksi, kaip matai,
Be pėdsako, deja.
(x2)
Kuriems velniams seniems viltis –
Ir ką ji bepadės!
Bet dūžta ir jauna širdis
Nuo netikros vilties.
Tad ir doras būti aš bandžiau,
Ir apsimest kvailiu,
Kol vieną kartą pamačiau,
Kad nieko, nieko negaliu.
Žiūrėk, kaip sklaidos virš manęs aukštai
Dūmelis danguje.
Ir tu išnyksi, kaip matai,
Be pėdsakų, deja.
(x2)
Žiūrėk, kaip sklaidos virš manęs aukštai
Dūmelis danguje.
Ir tu išnyksi, kaip matai,
Be pėdsako, deja.
(x2)
Ir tu išnyksi, kaip matai,
Be pėdsako, deja.
Ir tu išnyksi, kaip matai...
***
Iš 2009 m. albumo "Neatrastas Vytautas Kernagis". Daina sukurta 1991 m. spektakliui "Geras žmogus iš Sezuano".
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 42)
