Vienos duonos neužtenka,
Reikia biskį ir barankų.
Jaunas žmogus biskį glušas,
Taigi reikia ir dėl dūšios.
Per savaitę prasitrynęs,
Pasiilgsta gegužinės.
Ir sekmadienio sulaukę,
Kožnas gegužinėn traukia.
Širdys verkia, oras geras,
Kožnas velkas po gitarą,
Kožnas veda savo mielą –
Vot ir gegužinės diela.
Lig dvylikės menkas ūpas,
Kožnam buterbrodai rūpi
Ir valstybinis kitimas
Po truputį augti ima.
Kai gerai jau įdienoja,
Kožnas daros netvarkoje,
Kožnas darosi malonus,
Pas kiekvieną naujas tonas.
(...)
O vėliau blogiau jau daros –
Ima skraidžioti gitaros,
O tarp jų su triukšmu pinas
Mylimos ir mandolinos.
Ot, Šėtone, tau tai duosiu!
Ko tu lendi prie manosios?!
Ir pakėlęs buteliuką
Atsitraukia, galvą suka.
Pamėginki tu, prūsoke,
Tu nė nusispjaut nemoki!
O iš kur tu sužinojai,
Kad ana tikrai tavoji?
Kožnas aiškinas paeiliui –
Ar su bonka, ar su peiliu.
Kol suskaito visus griekus,
Žiūri, draugas ir palieka.
Čia už vieną, čia už kitą
Dabar parašysim kvitą.
Ir po naujos ofenzyvos
Draugas guli nebegyvas.
Gegužinė laukti lieka,
Trys negyvi, viens palieka.
O tos kelios mylimosios
Ilgai vaikščioja be nosių.
Įvertinimas: 4.6/5 (balsavo: 26)
