Jau pavargęs tada gimiau,
Todėl gyvenime reikia pailsėt
Ir nesiruošiu daugiau
Anei art, anei sėt.
Prisiekiau sau dar mokykloje,
Turiu vilties, protingesni supras –
Greičiau mirtis pagaus tupykloje
Nei mane dirbantį suras.
Aš laisvo oro direktorius,
Tėvelis rektorius.
Auksinis jaunimas – žinau, kas po kiek,
Bet viskas man vis tiek.
Aš laisvo oro direktorius,
Net jei dangus užgrius.
Užkalęs, pakalęs – žinau tiktai tiek,
Kad viskas man vis tiek.
Nors tėvai mano stebisi,
Kad ligi šiolei dar ganau debesis,
Sako: „prisišauksi bėdą“,
Man „do fėni“, man ne gėda.
Net žmona nusivylusi,
Atseit net nejudu, kai ji mylisi.
Sako: „tu keistai atrodai“,
Bet man dzin, nes man vienodai.
Aš laisvo oro direktorius,
Tėvelis rektorius.
Auksinis jaunimas – žinau, kas po kiek,
Bet viskas man vis tiek.
Aš laisvo oro direktorius,
Net jei dangus užgrius.
Užkalęs, pakalęs – žinau tiktai tiek,
Kad viskas man vis tiek.
Kai žmona laukės kinderio,
Neatpratau mušti dinderio.
Dar keista, kad be vyro prado
Kažkaip tas vaikas atsirado.
Va tokia štai istorija,
Gyvenimas – sanatorija.
Nesvarbu, kaip laiką leisi,
Po žeme vis tiek sužaisi.
Aš laisvo oro direktorius,
Tėvelis rektorius.
Auksinis jaunimas – žinau, kas po kiek,
Bet viskas man vis tiek.
Aš laisvo oro direktorius,
Net jei dangus užgrius.
Užkalęs, pakalęs – žinau tiktai tiek,
Kad viskas man vis tiek.
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 40)
