Tai lyg tavo ieškojimas, o gal tiesiog spėliojimas
Kur dabar randiesi
Laukiu aš lietaus, kurio lašeliuose spindėsi, pasitikėsi
Kaip saulė pasitiki horizontu
Tau atiduodu savo frontą, be jokio pointo, be atgalinio pelno
Tavo ašaros ant pirmo šerkšno tapo
Prisilietimu švelniu, kuris kasdien mano akyse
Aš jį matau visur, tikiuosi nepaslysi
Ir visada sugrįši į mano glėbį
Kaip sugrįžta vėjas, neradęs savo vietos
Kuris kasdien man primena tuos pirmus žingsnius lėtus, lyg ir nedrąsius
Bet vis, bet vis toliau jie eiti prašos
Mes juk tokie panašūs
Tau paaukosiu savo gyvenimą
Kuriame kartu parkrintame, pakylame ir kartu keliamės
Panyrame į svajas, iš kurių stiprybės semiamės
Kad ir kaip skaudu, aš vis dar stoviu
Užduodu klausimą tau, ar meilė egzistuoja
Ne todėl, kad prašai, o todėl, kad noriu
Pabust tavo glėby, kuriam kartu kvėpuojam
Kad ir kaip sunku, aš vis dar stoviu
Atsakyk prašau, ar meilė egzistuoja
Užduok man klausimą, net jei jis paskutinis
Kurį atneš man vėjas rudeninis
Ir vėl vis naujas rytas, ir vėl kavos puodelis
Ir vėl tavęs nėra šalia, ir vėl tas su*istas kelias
Tik nuotraukos parodo, kad šiandien tau gera
To nematau ir tai labiausiai gelia
Suspaudžia gerklę tartum paskutinį kartą
Man skauda kaskart, o tau, deja, tik kartais
Atgal į startą, vėl basi per rasą
Ir vėl tas jausmas bl*t, kai širdis tavęs prašo
Apkabinti, suspausti ir vėl iš proto iškraustyt
O pamačius tave, maloniai nurausti
Sup*stos iliuzijos, nes tu toli
Manęs tu nematai, tačiau girdi
Atrodo, baigės rašalas ir vėl tos ašaros
Naktys vasaros, nevaidinant aktorius pasakos
Žinau, charakteris, bl*t tie principai
Buvai, esi ir liksi ta princesė amžinai
Kad ir kaip skaudu, aš vis dar stoviu
Užduodu klausimą tau, ar meilė egzistuoja
Ne todėl, kad prašai, o todėl, kad noriu
Pabust tavo glėby, kuriam kartu kvėpuojam
Kad ir kaip sunku, aš vis dar stoviu
Atsakyk prašau, ar meilė egzistuoja
Užduok man klausimą, net jei jis paskutinis
Kurį atneš man vėjas rudeninis
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 16)
