Guliu, rūpestėlį turiu

Ai guliu, guliu,
Rūpestėlį turiu,
Kad kas ant Dievo atmintų,
Rūpestėlį mano atimtų.

Per dienelį laukiau,
Kaip gulbelė plaukiau,
Kad savo mielą sulaukčiau,
Labiau širdelėj turėčiau.

Bernytis atjojo,
Prie vartų sustojo;
Mergytė išėjo,
Jįjį pasveikino.

Kai baltą ranką suspaudė,
Mergos širdį sugraudino.
Bernytis žadėjo į Vilnių išjoti,
Mergytė pradėjo balseliu raudoti:

— Ai Dievulaičiau tu mano!
Manei ding, mylėti jau gana.

— Cit, neverk, mergyte,
Tu mano širdele!
Kai aš iš Vilniaus pagrįšiu,
Tave mergele paimsiu.

— Neramink, berneli,
Tu mano širdelę;
Raminkis patsai, berneli,
Juk mane mylėt nebgali.

Norint tu sakai,
Kad mergelė graži,
O po tam sakysi,
Kad pasoga maža.

— Korok, Dievai, mane visados,
Kad nepamislyčiau niekados!

***Kitas variantas***

Guliu, guliu, guliu,
Rūpestėlį turiu;
Reiks rytelis keltie,
Žirgelį balnotie,

Žirgelį balnotie,
Pas mergelę jotie.
Per laukelį jojau,
Pas vartus sustojau.

— Išeikie, mergele,
Atkelkie vartelius.
Liepė močiutė neeitie,
Vario vartelių nekeltie.

Dukrelė neklauso,
Vartelius atkėlė.
Ketin berniukas
Į Vilnių nujotie,

Ėmė mergytė
Ir labai raudotie.
Ėjo bernelis ūlyčioj, —
Patiko mergytė netyčia.

Ėmė už rankelės,
Vedė į svirnelį.
Vedė į svirnelį,
Žada pamylėtie.

Ėjo tėvelis per dvarą,
Svirno durelės užrištos.
Svirnelio durelės
Į pusę pravertos.

Klausė tėvelis:
— Kas bus iš judviejų?
Paėmė botagą,
Supylė nabagą.

Davė bernyčiui trisdešimts,
Jaunai mergytei tik dvidešimts.
Eina bernytis verkdamas,
Jauna mergytė keikdama:

— Kad būtum pastipęs,
Oi ir galą gavus!
— Pati užsiprašei
Ir meiliai kalbėjai.