Dovas - Buvo

Galbūt gimiau ne tam laike, visai ne toj istorijoj
Kol žmonės pėdom basomis bėgiojo rojumi
Kur akmenis kiekvienas turėdavo istorijas
Kur oras ir vanduo buvo tausojami nuoširdžiai

Ne iš reikalo ar priklausomybės
Miškuose, kur buvo jaučiama dievų gyvybė
Kai nebuvo fabrikų, jokių mašinų
Kai ne gamtą žmogus, bet gamta žmogų baugino

Galbūt turėjau gimt tame laike
Kai skrendant baltiem balandžiams stodavo tyla
Tada nebuvo stebuklų, buvo tiesiog žmogiškumas
Žemė buvo plokščia  ir geocentrine orbita saulė sukos

Tada nereikėdavo kartot, nes buvo aišku
Stodavo kalbėt tik vienas, visi kiti tarsi nebylūs
Kiek pasikrauni, tiek veži
Kiek iškasi kitam, tokiam pat skęsi gylyje

   Pasaulis tarsi kubas Rubiko
   Mes jį stumdom, patys save judinam
   Bet tik sumaišėme spalvas
   Visa, kas nevykę vieni kitiems numesdami už nugaros

   Pasaulis tarsi kubas Rubiko
   Mes jį stumdom, patys save judinam
   Antrą kartą neišeis, viską metam
   Neįkainojamą patirtį palikdami už nugaros


Ir būdavo tikrai visi skirtingi, visi lygūs
Tikėjimai nevienodi, bet jokių sistemų
Žmogus žmogui buvo šventas
Nieks nešokdavo aukščiau virš savo pastatytų rėmų

Taip kūrėsi pasaulis, žmonės tobulėjo
Tvirtą meilę gamtai pakeitė technologijų kūrėjai
Laikrodžiams tiksint monotoniškai judėjom
Dvasinius judėjimus nustūmė materialinės idėjos

Taip statėm, kūrėm, bet nustojome galvoti
Dabar tik imam, nieks nebenori duoti
Klausė žmonės: kas bus ateityje?
Norėjo ten nuvykti, o dabar visi norėtų grįžti

Tada piniguose nebuvo laimės
Turtingi būdavo keistuoliai
O už kiek, žmogau, dabar galima nupirkti iš tavęs
Tavo grynakraujį brolį?

   Pasaulis tarsi kubas Rubiko
   Mes jį stumdom, patys save judinam
   Bet tik sumaišėme spalvas
   Visa, kas nevykę vieni kitiems numesdami už nugaros

   Pasaulis tarsi kubas Rubiko
   Mes jį stumdom, patys save judinam
   Antrą kartą neišeis, viską metam
   Neįkainojamą patirtį palikdami už nugaros


Individų atrankoj mes tapom
Dominuojančia rūšim plėšrūnų
Tarsi saulašarės iš pasalų
Prisiviliodami apgaule
Vis tykome sugauti porą musių
Maišydami kortas sukčiaujame
Jas traukiam iš rankovių savo
Būdami sąžiningais ir teisingais
Taip ir mirsim starte, nesulaukę šurmulio finalo

Pasaulis tarsi kubas Rubiko

Bet kam šią temą kelt, juk niekam jau nebeįdomu
Kad pasaulį suka vis naujos kartos idiotų
Ką bereiškia šventas tyras žodis
Vos tik prasižiojus, melas trumpas jo, bet greitos kojos

Išgyvena šiam pasauly tie, kurie išmoko suktis
Kas neišmoko, moka skųstis
Taip risdami nusirisime į patį dugną
Kartu nusinešdami kas šventa iki mūsų buvo

   Pasaulis tarsi kubas Rubiko
   Mes jį stumdom, patys save judinam
   Bet tik sumaišėme spalvas
   Visa, kas nevykę vieni kitiems numesdami už nugaros

   Pasaulis tarsi kubas Rubiko
   Mes jį stumdom, patys save judinam
   Antrą kartą neišeis, viską metam
   Neįkainojamą patirtį palikdami už nugaros

***
Autorius: Dovydas Stanys