Omerta - Alibi

Tu mano alibi siužete mūsų kurto kino
Su prieskoniu aitrios nostalgijos ir kofeino
Mintys blaškosi paskubom keistų kadrų
Kai laikas tyliai tirpsta potepiais spalvotų lapų

Sparnuotų frazių, jausmingų fazių
Bėgimu tarp masių ar draugija su džiazu
Keistu žaidimu lietaus natų ir lango
Verpetais žodžių, tartum tie šoktų tango

Tai lyg aklai skirst drugeliu į ugnį
Spaust save iki dugno, kad aplenkti spūstį
Tai lyg šviesos plotelis, kai aplinkui tamsu
Blakstienom ir nesibaigiančiu akių ramsu

Man regis, šitas miestas niekada nemiega
Ir mes dviese papildom šitą painią schemą
Su savo ego tarp rutinos ir streso
Peilio aštrumu tarp teisybės ir blefo

   Ir man reikia truputėlį nedaug
   Tik tu ir aš – arti nei arčiau
   Žaisk neslėpdamas savo kortų
   Pakalbėkim be nereikalingų žodžių


Jautėm šilto ir šalto, matėm juodo ir balto
Įstrigę dviese savyje tartum liftas tarp aukštų
Skrydžiais paukščio be šalutinio baimės jausmo
Ir aš viską praeičiau iš naujo

Akys į akis, be sąskaitos ar nuomos
Delnai į delnus, kad pažadintų iš komos
Klausyt širdies plakimo neprisilaikant atstumo
Kas kartą žaist žaidimą viską pradedant nuo nulio

Be atokvėpio stebėt vienas kitą
Ištrint tolių tolius, ištrint bet kokią kitą ribą
Ištrint iš pasąmonės gylių viską, kas tiksi
Neieškant priežasčių ar prielaidų nepasilikti

Tarp ugnies ir ledo – mūsų jausmų pravado
Kai kūną gelia adatom nuo vidinio bardako
Užplaukt ant seklumos ar viską pamiršt
Užtrenkt duris garsiai tam, kad tyliai sugrįžt

   Ir man reikia truputėlį nedaug
   Tik tu ir aš – arti nei arčiau
   Žaisk neslėpdamas savo kortų
   Pakalbėkim be nereikalingų žodžių