G&G Sindikatas - Žaibo rykštė

Šimtai kapuose
O tie, kurie liko, spjaudo krauju
Galabijom slibiną
Bet iš karto keitėm nauju
Nuolankūs ponai trobose ūmūs
Šventas prasčioko naivumas

Ponai rūmų nestato
Ponai rankų nesitepa
Čia tu mėšle
Jie nejaučia nepritekliaus
Kaip kilpa virsta veržiamas diržas
O to, kas juos ponais padarė, pamiršo

Ei, kur tu, tas kursai viršuje
Teesie, bet dangus dosnus ne visiems, deja
Laukinės vapsvos, buki geluonys
Laižosi aplink stalą susėdę grobuonys

Mes tik žmonės – kūnas, kraujas
Kiek galima šitaip gyvent ištiesus saują
Kažkas privalo pakilt nuo stalo taręs:
Pakaks, netgi mužiko kantrybė turi ribas

Šaknim iš žemės
Reiks, jon ir grįšiu
Tegul smarkiau perkūnas žaibo rykštėm tranko
Aš atėjau čia su savo teisybe
Su ąžuolu
Savo tuščiu akmeniu savo rankoj


   Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti
   Kas iš gyvenimo, jie gailiesi galėjęs gimti
   Žodis – niekas, jeigu pilkas
   Kas iš tavęs, jeigu silpnas
   (x2)



Razbaininkai – mūsų istorijos dalis
Plėšikas ar vagis netarnaus, kam nors geriau įspirs
O caro neteisybę žaboti reikia
Ten Blindos šaika viltį suteikia

Yra drąsių ir šiais laikais, kurie netyli
Kovoja su ponaičiais, kurie save tik myli
Mums Lietuva – ne karvė melžiama
O kaip sesuo, kaip tėvas, brolis, kaip šventa mama

Mužikai su bizūnais ieškot teisybės eidavo
Dvarams ir ponams romantikos suteikdavo
Vienu šventu kirčiu pakeisdavo jų tvarką
Jiems skauda, maldauja, už nuodėmes jie verkia

Miškai nuo seno patapdavo namais
Sukilėlius slėpdavo visais laikais
Ar partizanas, ar plėšikas – svarbu, ne kas esi
O kam tarnauji, kuom gyveni, į ką tiki

Už tavo garbę, laisvę, už saugų rytą
Už meilę ir teisybės skydą
Sukilt prieš demonus aš pasiruošęs
Brolau, galąsk ginklus, pašventink ir laikyk paruošęs


   Ir jeigu upės virs kraujo takais
   O pelkės – bevardžiais niūriais kapais
   Vadinasi, yra teisybė, yra dangus
   Nubaus mane, o baudėją baus mano sūnus



Keli metai šnabždesiai mane naktimis kelia
Vos prabudus jie atgal į mišką neria
Nekreipiau dėmesio, kol po gero mėnesio supratau
Ne tik aklas – kurčias buvau

Garsai visą laiką man istoriją pasakojo
Kiek praleidau, kol išgirdau
Klausiaus akis užmerkęs, kad neišgąsdinčiau
Ryte atsikėlęs, viską užsirašiau

Istorija buvo apie drąsą
Istorija apie likimą
Drąsių žmonių šaly
Apie išlikimą
Parduotus tėvus, brolius išduotus
Kankintus vaikus ir išskirtus mylimuosius

Kiekvienas žodis papasakotas buvo tiesa
Dūriais į širdį, aštriais kaip yla
Krauju užrašytos istorijos tęsiasi
Tiktai šį kartą išaušo mūsų diena


   Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti
   Kas iš gyvenimo, jie gailiesi galėjęs gimti
   Žodis – niekas, jeigu pilkas
   Kas iš tavęs, jeigu silpnas
   (x4)