Kai slenka vakaro karčiai stiklinė prieblanda,
kai virpa sutemos, šešėliuose ištįsdamos,
kada širdies gėla suranda savo prieglaudą, –
aš vėlei sau sunkus ir nepažįstamas.
Kodėl tave, kodėl kodėl tave aš įžeidžiau?
Buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras.
Dabar ir vėl tau geras geras būt pasižadu.
Tegul rusens mūs židinio ugniakuras...
O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį?
Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
šiandien man atleisk, atleisk rytoj!
Nors rytoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
saule, šviesk planetoje šaltoj!
Užgeso plėnys, vėjas žarsto laužo nuodegas...
Netikra viskas vėl, netikra ir pažeidžiama...
Atleisk atleisk tu man, atleiski mano nuodėmes:
tu man atleisk, jei visa tai atleidžiama!
Jei žūsta gulbė, – žūsta, krinta žemėn gulbinas,
sparnus suglaudęs, krinta žemėn neplasnodamas...
Atleiski viską, gerumu mane apstulbinus:
Tu man atleisk, atleisk nebūtas nuodėmes!..
O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį?
Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
šiandien man atleisk, atleisk rytoj!
Nors rytoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
saule, šviesk planetoje šaltoj!
***
Muzika: Algimantas Raudonikis
Tekstas: Vytautas Bložė
Įvertinimas: 4.5/5 (balsavo: 24)
