Viskas kaip pasakoj, saldu kaip jūroj vanilės
Ta siela groja natom, kurias be proto jis myli
Lyg dozė stipri persmeigė jo visą kūną
Tiki, meilė amžina, tiki, kad jos sienos negriūna
Išties pavydo uraganai nenupūtė laimės
Aistringa šiluma aplankė širdį savaime
Ir jis be baimės išgydytų kiekvieną žaizdą
Gėris jo akyse, štai kas yra sielos maistas
Kaip nekeista, nevisus traukia jėga dvasinė
Lipa pakerėti į materialią miglą masinę
To tikrai nėra, nebuvo net galvoti tikslo
Kad po metų trijų reikės pradėt laikyti lygsvarą
Nuo šeimyninių finansų iki darbo pareigų
Nuo darbo pareigų lig noro tarp srities guru
Tik šalia jos ramu, pamiršta nuovargį pastovų
Niekuo nesikeitė, kai į duris pabeldė kovas
Pavasaris, o ji svajonėm atsidavusi
Atkaklumas jos paprastam net nesapnavosi
Sportas, super figūra, ji laikėsi dietos
Krosas vakare, ryte, o kartais net per pietus
Domėjosi mada, podiumo gražuolių pasauliu
Smalsu pabūti ten, kur biznis apsuptas apgaulių
Tikino, kad rūpi karjera, ne aukso luitai
Išsinert iš įtvarų, palikt kasdienę buitį
Laukė, ir visgi nei trupučio nesikrimto
Nors darbai tėvynėje nežadėjo nieko rimto
Ir viskas būtų kaip buvę, bet nuojauta jį užkabino
Penktą dieną žinia išplėšė rutinos spyną
Skambutis, darbo sutartis kaip šokyje tango
Tai, kas siejo juos rytui atslinkus nublanko
Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip atsitinka
Neaprėpiama svajonė realybę pasitinka
Tik ją palydi, ašaros rieda per skruostą
Stiprios rankos apkabina, švelnius plaukus glosto
Ji pašnibždėjo: „Ciao, mi amore, te amo“
Lėktuvo pakilimo takas jam akyse aptemo
Įsimylėję buvo
Bent jau jis taip galvojo
Jis matė ją kaip žmogų nuoširdų ir dorą
Bet tas išsiskyrimas
Nelemtas užsienis padėjo jam suprast
Kad visa tai tik supistos iliuzijos
Seniau žinutė į dieną, dabar tik kas savaitę
Na nieko, matyt, nėra laiko, dirba juk mergaitė
Guodė save, nes viduj kažkoks akmuo užgulęs
Kilometrai užpustė santykius miglotom dulkėm
Darbe nesavas, namie neranda vietos
Kaip žuvis be vandens ar Romeo be Džiuljetos
Darbų kalnas, bet dabar vienintelis jo siekis
Sužinot dėl ko nusprendė ji nuo jo pasiilsėti
Sėdi jis vienas, varto nuotraukas
Aš jos nebepaleisčiau, jei tik antrą šansą duotų kas
Nebūki idiotas, viskas gerai baigsis
„Viskas baigsis“ - ši mintis galvoj skambėjo baisiai
Jos nėr šalia ir aš nežinau ar ji bent nutuokia
Kad man nerašydama gadina kantrybę
Nors ir ne itin daug priežasčių, kad parintis
Nes mes kartu trys metai, ne dažnai užsitęsia tiek pažintys
Galėjo lažintis, kad greit sulauks jos žinutės
Jei ne už minutės nuskambėjęs durų skambutis
Atėjo draugas ir įžengęs greitai tarė
„Mačiau tavo Ramintą su kažkokiu tipu Italijoj
Jis lietė taliją jai, aš įsikišt nedrįsau
Bet to, ką pamačiau nepavadinsi prosto draugystė
Bučiavosi menkystos, atrodė jie laimingi
Tiktais nepyk, brolau, kad viską sužinojai šitaip“
Į užkulnius nukrito jam širdis, jis užsimerkė
O ašaros įrodė, kad ir vyrai kartais verkia
Paskui įpylė sau ir draugui po šimtą gramų
Ir buvo keista, matyt dabar jį tokį ramų
Vadinau dama ją ir daviau, ko ji prašė
Vadinau dama, o pasirodo, kad ji buvo kekšė
Jo akys tapo tuščios, tuščiai gilios
Mintyse siuntė nx tą, kuriai sakydavo, kad myli
Ir tą svajonių pilį, kurią svajonėse statė
Dabar norėjo jis paimti ir sudegint
Nors laikui lekiant žaizdos gyja, reiškia lauksiu
Kol atsiminus ją, viduj jausmai šalčiu nekaustys
Įsimylėję buvo
Bent jau jis taip galvojo
Jis matė ją kaip žmogų nuoširdų ir dorą
Bet tas išsiskyrimas
Nelemtas užsienis padėjo jam suprast
Kad visa tai tik supistos iliuzijos
Įvertinimas: 5.0/5 (balsavo: 163)
