Domas ir Karoona - Tas pats per tą patį

Traukiame mintis prie savęs
Kaip traukia žemė lapus rudenį
Ir duodam tai, nuo ko į taktą galvą judini
Ar vis dar grūdinies
Šaltą žiemą vesdamasis į pragūlkes
Savo vargšą iškarpytą pudelį

Ir nebeblūdyk tu, nebeieškok šviesos
Seniai užmūrinau tą tavo tunelį
Supranti, kad skęsti
Bet įsikibt gali į plūdę
Tik sakai, kad gyveni gerai
Bet argi viskas yra taip
Kaip apibūdini tu?

Juk tai nebūtina sakyti „achujenai“
Net kai įlipi į šūdą
Virk gyvenimą kaip sultinį
Ir reguliuok jo sudėtį
Nereik prisūdyti, jei pasiruošęs
Tik laižyti pudingą

Aš papučiu – ir tu dingai
Kaip dingo svajos apie seksą pareigingam kunigui
Kaip dingsta visi unikumai, talentai ir visi genijai
Supratę, kad ne tiek jie gabūs
Kiek paprasčiausiai achujelina



Tema, klausyk, ką aš pasakysiu
Tu išgirsi ir įsisavinsi kaip oda kremą
Mane jau zajebalino viskas aplinkui
Ką bedarysi, vis tiek kažkam kažkas tavy netinka

Epocha visiškų debilų
Nepilnametės vežamos konvojais pisti krokodilų
Čia net ne cukrus citrinoj, o citrina tekiloj
Kaži, kodėl jos apie tai garsiau visam pasauliui neprabilo?

Pinigai kaip suko, taip suka, ir suko
Išvis bukai užsuko kaušus kvapas popieriuko
Dėl to dėdulės Seime kiaušius savo kaso
Dabar galėsit išsirinkti naują gaują pydarastų

Išjunkit nachui mūsų miesto muziką
Aš irgi neklausyčiau jos, jeigu myžčiau į auksinį tuziką
– Iš kur tie guzikai? – vaikystėje sakydavo mama
Dabar jau suprantu, kad reikia būti naglu chamu



Viskas, ką žmogus sukūrė, yra laikina
Kaip gaila, kad taip neprotingai garbę vaikomės
Lyg šarkos skrendam ten, kur blizga
Net vyrai dėl kapeikų leidžiasi vadinami pizdom

Iliuzijų pasauly, veidrodyje teliko
Laviruojam spūstyje viens kito ant vienračio veliko
Ir tipo visiems taip achujena
Kad net pochui, jei diena virstų naktim
O naktis į dieną

Ir vėl akis pramerkus toks pat pasaulis
Tos raudonos sienos lieka tokios pačios
Gal daugumai ir nusišauti noras kiltų
Bet mes čia likom, kol kiti svajonėm užsižiebę
Iškeliavo degint tiltų

Dienos trupa nesustodamos kaip miltų sauja
Pasauly, kur taisyklė tik viena – pinigai pirmauja
Kol skalauja jūra mūsų vakarinį krantą
Mes liksime kuom buvę, keistis juk neverta