Juk būna taip – nei griaudžia, nei žaibuoja
Tik paukščiai užsisagsto liemenes
Trumpos nakties vėsa mums glaudžiasi prie kojų
O tu tyli ir negirdi manęs
Įkvėpti nepavyksta neiškvėpus
Bet ir kvėpuoti nėra kuo, deja
Bejėgiai žodžiai gimsta po žydinčiomis liepomis
Ir tyliai miršta lyg drugeliai ugnyje
Brangioji, nesigūžk, jau bunda rytas
Jį ne laiku pažadinom abu
Senamiesčio stogais apsnūdęs mėnuo ritas
Ir jis, matyt, pavargo nuo kalbų
Likime, pasislink, palik dar vietos
Ir laikui, juk jis dangiškos kilmės
Nes ten tuoj pat, kur mūsų būta ar stovėta
Užaugs žolė ir medis sušlamės
Brangioji, mūsų metas jau nuėjo
Kaukšėdamas bebundančia gatve
Tarp liepų įsisukęs vasarinis vėjas
Užklos žiedais man kelią pas tave
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 27)
