Mama, nesistenk kalbėt poterių
Nes aš toliau piešiu nuogas moteris popieriuj
Aš ir toliau meluosiu, nebūsiu tau geras
Nesakysiu, kur esu, nes jau baigės „ežio ledas“
Pažadu, į duris nebebelsiu
Neskambink daugiau, ragelio nekelsiu
Bet ir toliau siųsiu tau laiškus
Pasakysiu, kaip myliu, kaip gera man laisvėj
Su kiekvienu laišku duosiu viltį, kad sugrįšiu į namus
Bet, mama, aš pamečiau raktus
Raktus nuo buto, kuriame aš nebenoriu būti
Mama, atleisk aš pasiklydau
Tu mane laikei ant rankų, aš vis slydau, slydau
Tik prašau, nesigraudink pamačius mano daiktus
Išmesk fotoalbumus, sudegink visus laiškus
Kaip toj dainoj „nes aš labai myliu savo mamą“
Nors mano gyvenimas
Nesibaigiantis būrelis dramos
Nesibaigianti pauzė
Kurios iki šiol dar niekas iki galo neišklausė
Mokei gyvent tvarkingai
Bet va užaugau ir tapau neatsakingas
Gal skambės juokingai, bet esu laimingas
Bet, mama, nustok verkdama plaut indus
Gyvenu savam pasauly
Kai noriu, matau mėnulį, kai noriu – saulę
Čia nėra nei pagiežos, nei apgaulės
Tik aš ir tu – mano pasaulis
Atsiribojau nuo visų blogybių
Nuo žmonių su ydom
Kurie mus luošina pykčiu
Ir verčia invalidais
Nėra čia karo nei taikos
Jokių taisyklių, nesupisi tvarkos
Nereikalingas daktaras, ligoninė
Niekas nesmurtauja
Negrasina bomba atomine
Prisimenu vaikystę
Kai mokei, sakei
Visi žmonės klysta
Tavo rankos gydo
Su tavim nereikia vaistų
Ar skambučio, keliančio iš ryto
Nes pakėlęs galvą ant stalo ir vėl
Pamatysiu arbatą
Ji nuo tavęs
Tik tu žinai
Mane iš ryto šaltis krato
Tu juk viską žinai, viską apgalvoji
Matai, kada blogai, kad alkoholio pavartojęs
Dar atėjus pasikeiki ant rytojaus
Išreiški pyktį dėl vakarykščio baliaus
Bet aš toliau guliu
Nes vakar gėriau be valios
Kilnojau taurę po taurės į viršų
Nei neapgalvojau, kad nepajudinsiu liežuvio nei pirštų
Nes man gėda prieš tave, mama
Man dabar gėda, sąžinė ėda
Nes tau skauda
Nes tavo sūnus gyvena sau ne į naudą
O tik nuodijasi ir dėl to nerauda
Mama, ačiū, kad tausoji mano sveikatą
Bet ir pats žinau – geriau ne vodkė, o arbata
Geriau tvarkingi namai, o ne suversta chata
Tokie dalykai mano motiną tiesiog vynioja į vatą
Taip taip, mano mamai nepatinka
Kai daiktai ne savo vietoj ir salione netvarkinga
Dar jai ypač nuotaiką kelia
Kai parnešu iš šulės pažymių knygelę
Tada ji šaukia, man smegenis velia
Ir išvis ji nemėgsta mano draugo nei vieno
Teisėjo akim į juos žiūri, kai jie spjaudos ant kiemo
Toks jos žvilgsnis ir į higieną
Bet aš ją myliu
Ji skaniai kepa bulves, vištieną
Jos valgiai ir kompotai nusipelnė aukščiausio tosto
Kaip mamos maistas man širdį paglosto
Apskritai ji nusipelnė aukščiausio balo
Net jos bausmės, kurios nuo purvo išvalo
Tik gaila, ne iki galo
Dabar skamba mano sąžinės eilutės
Skaitau su pagarba, jos čia kalnai ir upės
Skaitau apie žmogų, kuriam jaučiu didžiausią skolą
Dėl kurio stočiau su pasauliu į kovą
Dėl šio žmogaus esu gyvas
Kvėpuoju ir jaučiuosi kaltas
Nes per retai dėkoju
Jis mane stato ant kojų
O aš ant jo loju
Aš mylėsiu tave, mama
Net jei priaugsi šimtas šeštą kilogramą
Aš mylėsiu, mama
Jei bėgiosi po miestą su pižama, apsirūkiusi marihuanos
Aš gi tavo pacanas
Išgerkim šampano
Noriu pasakyt tostą už motiną
Savo mamą
Nesu malačius, bet giliai tariu tau ačiū
Nepyk, kad pasiunčiau tave labai toli
Kartais negalvoju, prieštarauju, sorry
Žinau, visa tai negražiai atrodo iš šono
Tiesiog nuo tavo frazių man mintys sprogo
Viską pasakiau ką jutau tą akimirką
Tik po to supratau – kas per žodynas, kas per lyrika
Mama, nesu malačius
Bet giliai tariu tau ačiū
Kreipiuosi į tave ne iš pykčio veriamas
Mama, aš tik noriu paskandinti tavo nerimą
Įvertinimas: 4.5/5 (balsavo: 31)
