Rasa ir Jonas - Čiulba ulba

Čiulba ulba karvelėlis lakiodamas,
Verkie tavi motula ieškodama
Vai aš eisiu žalion lankon pavaikščiotie,
Savo mielo sūnelio paieškotie.

Stovi plieno dalgelė, galąstuvėlis,
Mano mielo sūnelio ir ti nėr.
Čiulba ulba karvelėlis lakiodamas,
Verkie mani tėvulis ieškodamas.
Vai aš eisiu lygian laukan pavaikščiotie,
Savo mielo sūnelio paieškotie.
Stovi palši jauteliai ir žagrelė,
Mano mielo sūnelio pirty nėr.

Čiulba ulba...

Rado savo bernelį žalnierėliu,
Visi gražiai parėdyti jis gražiaus.

Girdėjau gandą, žmonės šnabžda,
Ateina lietūs, kamšosi baugščiai.
Į dangų žvalgosi dūšios skylėtos.

Niūrūs tamsūs debesys leido šaknis rapyramius.
Moterys supa kūdikius laukdamos grįžtančių vyrų.

Vyrai ėjo iš girių, lašėjo sakai nuo kirvių.
Lėtai lašėjo nuo penčių, kotų nutrintų ir virvių,
moterys meldė dangų, kad vyrai sausi grįžti spėtų.
Gimę lietaus šaly vyrai mylėjo lietų.

Nes vyrai buvo iš tų, kuriais papuošiamos sakmės,
iš tų kas duoną bučiavo, gerbdavo akmenis.
Iš tų kas atmintį saugojo, sąžinę, garbę turėjo,
juk žemė kuria jie ėjo, buvo jų šaknys.

Čiulba ulba...
Čiulba ulba...
Čiulba ulba...
Čiulba ulba...