Ankstų rytą kėliau

Ankstų rytą kėliau,
Žirgą šėriau.
Užgirdau girdėjau
Sakalėlio balsą.

Anei sakalėlio,
Nei raibos gegulės —
Sėdi seklyčioj bernelis
Gražiai pasirėdęs.

Gražiai pasirėdęs,
Gailiai apsiverkęs,
Žalio šilko skepetėle
Ašarėles šluostė.

Oi ir atlėkė
Raiba lakštingėlė:
— Pasakykie, lakštingėle,
Sa šalies naujienas.

— Oi kad aš galėčiau,
Tai aš pasakyčiau,
Ką jau tavo mergelė
Su kitu važiuoja.

— Oi tegu važiuoja,
Ir aš važiuosiu!
Davažiavau Vilniaus miestą,
Iš vežimo lipau.

Ten mano mergelė
Su kitu sėdėjo,
Su kitu sėdėjo,
Žalią vyną gėrė.

Žalią vyną gėrė,
Visiem skloniojosi,
O jau man, bernužėliui,
Širdelę suspaudė.

— Tu, berneli, durnas,
Tu, berneli, kvailas:
Tu mislinai, ką ant svieto
Tu esi tik vienas.

Ką ant svieto
Tu esi tik vienas,
Oi ką aš neturiu
Tėvo ir motulės.

Oi ką aš neturiu
Tėvo nei motulės,
Ką nebus kam palydėtie
Svetimon šalelėn.

Oi, kad tau, berneliui,
Taip sopėt širdelę
Per visą amželį,
Kaip man šią valandėlę.

— Oi sopės, mergele,
Per visą amželį:
Likau siratėle
Jaunoj jaunystėlėj.