KartÄ… sutikau vaikinÄ…,
Jį visi RyÄka vadina,
Jis nerūko, nesikeikia
Ir man akyte pamerkia.
Jo marškinukai aptempti,
Raumenukai papūsti,
Jis – miesto pažiba,
O aš kaimietė paprasta...
Turi jis daug pinigų,
Nors man tai ir nesvarbu,
Svarbu, kad jis pamiltų mane,
Ir tada man bus gana...
Ką daryti aš turiu,
Kad mane mylÄ—tum vienÄ… tu?
Gal lenciūgą tau užrišti,
Ir būsi tu mano vergu?
O RyÄka, RyÄka, tu beprotiÅ¡kai gražus!!!
O RyÄka, RyÄka, tu afigienai patrauklus!!!
O RyÄka, RyÄka, mano kÅ«nas trokÅ¡ta to,
KÄ… moki duoti, kÄ… moki duoti juk visom...
Jo fantastiški plaukai,
Lūpos saldžios kaip ledai,
Saldainiukas jis yra,
PaukÅ¡Äių pienas, tralialia...
Be jo gyventi negaliu,
Vis galvoju ir tikiu,
Kad būsime visada kartu
Kaip tie balandžiai tarp debesų...
Bet toks gyvenimas yra,
Pasvajot juk galima,
Žinau, manęs tu nepamilsi,
Tu tik įskaudinsi ir nuvilsi.
Va tokia istorija,
KuriÄ… atsiminsiu visada.
Å tai kas ta meilÄ— yra -
Viskas ima ir subyra!
O RyÄka, RyÄka, tu beprotiÅ¡kai gražus!!!
O RyÄka, RyÄka, tu afigienai patrauklus!!!
O RyÄka, RyÄka, mano kÅ«nas trokÅ¡ta to,
KÄ… moki duoti, kÄ… moki duoti juk visom...
Šios dainos rusiška versija