Lauke už lango vėjas gena sniegą,
Snaudžia sutemoj išbalęs sodas,
Iš vaikystės vėl vaizdai prabėga
Pro sugniaužtus kumštelius, atrodo
Sėdime visi prie Kūčių stalo,
Vidury plotkelė nedalinta,
Ašara šaltesnė už metalą,
Į namus takelis nepramintas.
Kai, kai prie Kalėdinės eglutės
Tu, tu rasi dovanų padėta,
Gal, gal liūdesys apims ir mus.
Bet greitai tu, tu,
Tartum nerimą pajutus
Ar, ar pikto burto pakerėta,
Vėl, vėl palieki gimtus namus.
Pamenu jaunystę palaidūnę
Ir beviltiškai pradėtą mintį,
Patikėjau baltąja ramune,
Dainele svajonę padabinti.
Tos dainelės tirpstančios, kaip sniegas
Tavyje visai kitaip pražydo,
O pro šalį mano metai bėga,
Vejasi dienas žydros vaikystės.
Kai, kai prie Kalėdinės eglutės
Tu, tu rasi dovanų padėta,
Gal, gal liūdesys apims ir mus.
Bet greitai tu, tu,
Tartum nerimą pajutus
Ar, ar pikto burto pakerėta,
Vėl, vėl palieki gimtus namus.
Įvertinimas: 4.1/5 (balsavo: 94)
