Buvo laikas ramus ir lėtas,
O dangus gilus ir žvaigždėtas.
Baltas mėnuo pro debesį švietė,
Kaip tu jo norėjai turėti.
Baltos kibirkštys žiro ant sniego,
Buvo medžiai apsvaigę nuo miego
Ir tik paukščiai plasnojo: - Kalėdos!
Ir ant sniego prasiskleidė žiedas.
Tu ėjai pavargęs ir lėtas,
Numylėtas tu, nemylėtas.
Jei mokėtum, jei tik galėtum,
Kaip dabar tu savęs gailėtum!
Tavo kelias kaip ašara rieda
Patikėk, jau pasibaigė bėdos
Ir tik snaigė tau ranką palietus,
Tyliai šnabžda: - Broleli, Kalėdos!
Tu kadaise mylėjai, mylėti
Tau pasaulis mojo ir kvietė,
O dabar, kai užgeso šviesos
Pailsėsi tu, brolau, pailsėsi...
Tu ėjai pavargęs ir lėtas,
Numylėtas tu, nemylėtas.
Jei mokėtum, jei tik galėtum,
Kaip dabar tu savęs gailėtum!
Kalėdos! Kalėdos! Kalėdos!
Patikėk jau pasibaigė bėdos!
O dabar, kai užgeso šviesos,
Pailsėsi tu, brolau...
Kalėdos! Kalėdos! Kalėdos!
Patikėk jau pasibaigė bėdos!
O dabar, kai užgeso šviesos,
Pailsėsi tu, brolau...
Pailsėsi...
Įvertinimas: 4.3/5 (balsavo: 68)
