Ruduo arimų vidury
Paliko vienišą aguoną.
Klevų lapus nudrėks šiaurys,
O ji vis degs, liepsnos raudonai...
Žiema ateis, o vėtros kauks,
O vėtros šildys žemės viltį,
Tik ji vis degs, ji degs ir lauks
Kaip paukštė, mirštanti pakilti.
(x2)
Kai upės bus, kai ižą neš,
Kai saulė bers arimų duoną,
Tada, tada užgesiu aš -
Keistai nublankusi aguona...
Ruduo... Vėl ilgesį geri,
Iš gelsvo kevalo kaštonų...
Ruduo arimų vidury
Paliko degančią aguoną...
Žiema ateis, o vėtros kauks,
O vėtros šildys žemės viltį,
Tik ji vis degs, ji degs ir lauks
Kaip paukštė, mirštanti pakilti
(x2)
Kai upės bus, kai ižą neš,
Kai saulė bers arimų duoną,
Tada, tada užgesiu aš -
Keistai nublankusi aguona...
(Pragrojimas)
(x3)
Kai upės bus, kai ižą neš,
Kai saulė bers arimų duoną,
Tada, tada užgesiu aš -
Keistai nublankusi aguona...
Įvertinimas: 4.6/5 (balsavo: 14)
