Jaunystė prabėgo, laukai nurudavo,
Pravirko kaštonas, pažvelgęs žemyn.
Palinko prie kelio į rudenį savo
Ir, nieko nesakęs, nuėjo tolyn.
O, tik tolyn, o, tik tolyn
Svajonės baltos, žibuoklės mažos
O, tik tolyn.
Ėjo, keliavo, nieko nematė.
Žemė pabalo, slinko gelmėn.
Metais paseno, neaimanavo,
Nors lapai nukrito, bet ėjo toliau.
O, tik toliau, o, tik toliau
Svajonės baltos, žibuoklės mažos
O, tik toliau.
Vėjas paglostė jo rūškaną veidą
Liepų alėjos pačiam vidury.
Jeigu tu nori, jeigu tik nori,
Aš pasodinsiu tave pakely.
O, tik pakely, o, tik pakely
Svajonės baltos, žibuoklės mažos
O, tik pakely.
Baisiai nuliūdęs, atsakė kaštonas:
Nereikia man laimės, nereikia namų.
Aš noriu tik, noriu mažytės žibuoklės,
Mažytės svajonės virš debesų.
O, virš debesų, o, virš debesų
Svajonės baltos, žibuoklės mažos
O, virš debesų.
Įvertinimas: 4.5/5 (balsavo: 25)
