Kentas - Vaikystė

Dabar aš Juozas, o kažkada buvau Juozukas
Esu aš žemdirbys, simpatiškas, stiprus vyrukas
Turiu aš Golfą perlamutrą ir penkis paršiukus
Kai jie bus meitėliai - nupirksiu bobai Opeliuką

Su mano boba mes užaugom toj pačioj parapijoj
Kad tave kur, nepristačiau, jos vardas Leokadija
Šiaip tai putiova boba ir nebloga prikolistė
Kaip šiandien ją prisimenu, kokia buvo vaikystėj...

Prisimenu per Jonines, kaip vogdavom cukierkas
Kaip būdami aštuonerių prigėrėme arielkos
Ne kažkokios padielkos, o Algio išvarytos
Prigėrėm, padainavom o po to šokom iki ryto

O per bulviakasį tada mums po devynis buvo
Tą dieną ant Leokadijos dar traktorius užgriuvo
Tai ženklas iš viršaus, kad būsiu traktoristas
Ot rupūs miltai, chebra, tokia mūsų vaikystė...


Vaikystė – kvailystė, keliai nubalnoti,
Išretėjo dantys, veidai strazdanoti,
Tėvai, Kalėdų seniai, močiutės, geros fėjos,
Viskas taip pasibaigė ir mūsų neįspėjo...

La-Lalyju, La-Lalyju...




Kada buvau Juozukas, norėjau aš lakūnu būti
Svajojau būt Girėnu – nesigavo man truputį
Dar nesigavo tapti man Čiurlioniu ir Maironiu
Taipogi Džeki Čanu, Sindi Krauford ir Saboniu

Bet neimu į galvą, aš Zorro savo kaime
Kaubojus aš su traktorium, va čia yr mano laimė
Nenoriu aš į Seimą ir miegu aš ramiai
Čia ūkyje politika – čia triušiai ir gaidžiai

Mieli dainos klausytojai, tokie vat reikalai
Kai sutikau Leokadiją – išdygo man sparnai
Ir visą naktį gegužinėj šokom iki ryto
Ji Olia-lia mergaitė, tik niekam nesakykit.

Vaikystė jau praėjo, ir ką čia bedaryti
Buvau aš jaunas bernas, o ji graži mergytė
Norėjo būt ji aktore, o aš lakūnu būti
Turbūt jau laikas dainą užbaigti po truputį...


Vaikystė – kvailystė, keliai nubalnoti,
Išretėjo dantys, veidai strazdanoti,
Tėvai, Kalėdų seniai, močiutės, geros fėjos,
Viskas taip pasibaigė ir mūsų neįspėjo...

La-Lalyju, La-Lalyju...

Alle Menschen tanzen jetzt...

La-Lalyju, La-Lalyju...