Romeo:
Vėl matau tavo veidą, akis ir rankas...
Klausyk, aš tau kalbėsiu.
Toks jausmas tarsi plaukčiau per mėlynas bangas,
Per meilės jūrą šviesią.
Kelkis ir pažvelk, visa padangė virš mūs
Tarsi pražydęs medis.
Tokia šviesa aplink, nebeatskirčiau aš dabar
Kaitrios ugnies nuo ledo.
Kaip pavydžiu aš mėnuliui,
Nakčiai, rytui ir žvaigždėms –
Toms mažoms ir didelėms dangaus gėlėms,
Kurios tave kasnakt lankyti gali...
Klausyk...
Tu – mano gyvenimas, tu – volungės daina,
Tu ja buvai ir būsi.
Mano meilės volungė skraido taip aukštai,
Bet aš bijau, kad žus ji...
Kaip pavydžiu aš mėnuliui,
Nakčiai, rytui ir žvaigždėms –
Toms mažoms ir didelėms dangaus gėlėms,
Kurios tave kasnakt lankyti gali...
Tikėk...
Džiuljeta:
Sakyk, kaip patekai tu čia?
Kaip suradai mane?
Gal naktis davė tau sparnus?
Ir žodžiais savo kaip gėlių upe
Tu svaigini mane...
Gal tai sapnas? Bijau nubust.
Nereikia man priesaikų jokių,
Nereikia, tikrai tavim tikiu!
Balta, šviesi šita naktis,
Ir tu visai arti...
Kodėl Montekis tu esi?
Tarp mūsų praraja
Gili, baisi. Ir man taip neramu.
Kodėl Montekis, kam vardų,
Kam mums reik vardų?
Būki mėnuo ar dangus be krantų...
Nereikia man priesaikų jokių,
Nereikia, tikrai tavim tikiu!
Balta, šviesi šita naktis,
Ir tu visai arti...
Romeo:
O kam man vardas Montekių,
Jeigu aš myliu tave?
Tai kam man tavo vardas?
Kam mums tie vardai?
Juos ženklina vaidai,
Tarp mūsų kraujo kardas.
Laikas viską baigt –
Aš paprašysiu Lorenso,
Kad mus rytoj sutuoktų.
Ir nubus Verona
Iš to sapno sunkaus,
Visi seniai to troško!
Kaip pavydžiu aš mėnuliui,
Nakčiai, rytui ir žvaigždėms –
Toms mažoms ir didelėms dangaus gėlėms,
Kurios tave kasnakt lankyti gali...
Tikėk...
Džiuljeta:
Nereikia man priesaikų jokių,
Nereikia, tikrai tavim tikiu!
Balta, šviesi šita naktis,
Ir tu visai arti...
Abu:
Ir tu visai arti...
Ir tu visai arti...
***
Muzika: Kęstutis Antanėlis
Žodžiai: Sigitas Geda
pagal W. Shakespeare "Romeo ir Džiuljeta"
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 29)
