Kalbėk, man reikia tavo balso
Jis toks ramus tarsi lietus, išplaukiantis iš mėlyno dangaus
Kalbėk, tegul širdis jo klauso
Man taip ramu, kai aš girdžiu šalia kvėpavimą žmogaus
Kalbėk, man trūksta tavo žodžių
Raminančių ir mokančių paguost, kai sėlina juoda naktis
Kalbėk, tegul širdis jų klauso
Tik su tavim taip lengva pasėdėt ir palydėt mintis
Lyg viesulas gaivus
Pro nerimo medžius staiga praoš gatve
Atversiu langines
Tik nepamiršk kartu tu pasiimt manęs
Daugiau taip negaliu
Viena aš tarp žvaigždžių
Atrodo, pavargau
Todėl lemties prašau
Tu mano ilgesys
Šitam svečiam krašte
Praūši taip staiga
Paklysiu aš viena baltam rūke
Paliesk ranka dar mano plaukus
Jie pasiilgo pirštų, bėgančių lėtai tarsi gelme žemyn
Žinai, to niekada nebuvo
Kvėpavimo gilaus, atodūsių švelnių tamsioj rudens nakty
Sustok, man reikia tavo sielos
Ji artima tokia, galėčiau būt šalia ilgus ilgus metus
Pabūk paveikslu man ant sienos
Taip noriu jį matyt kas dieną ir žinot, kad tu esi šalia
Lyg viesulas gaivus
Pro nerimo medžius staiga praoš gatve
Atversiu langines
Tik nepamiršk kartu tu pasiimt manęs
Daugiau taip negaliu
Viena aš tarp žvaigždžių
Atrodo, pavargau
Todėl lemties prašau
Tu mano ilgesys
Šitam svečiam krašte
Praūši taip staiga
Paklysiu aš viena baltam rūke
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 25)
