Dblz - Paskutinis laiškas

Vieni mus gyrė už pasitikėjimą, už drąsą,
Už mūsų pasaką, kuri neturi pabaigos.
Kiti mus smerkė, bet aš tikėjau,
Tikėjau, kad kartu mes galim
Kovot už mūsų meilę iki pabaigos.

Ir nepamiršiu, kad užteko mum apsikabint, kad būtume laimingi.
Ir nepamiršiu to jausmo, veriančio giliai į širdį,
Kai tardavom žodžius MYLIU.

2006-ųjų sausio vidurys...
Pirmas mintis lėtai išlieju apie mus.
Pirmi atokvėpiai, pirmi prisilietimai
Ir pirmos naktys, kai trūksta mylimo žmogaus.

Ir pirmos mintys, kaip aš norėčiau būt bent kiek kitoksm
Kad būčiau vertas bent truputį tavo šilumos,
Juk tu buvai lyg deimantasm kuris nuo nulio statė man gyvenimą.
Ir ačiū, ir ačiū tau, kad leidai jaustis reikalingu...

Bėgo dienos, apkabinimai stiprėjo.
Bėgo naktys, prisilietimai vis švelnėjo.
Ir noras vėl paliesti tavo lūpas,
Tavo virpančias nuo jausmo lūpas vis didėjo.

Ir tavo žodžiai – nepaleisk, nepaleisk niekada!
To balso nepamiršiu nei už ką...
Sunku užmigti, nes būnu su tavim tik mintimis.
Tik mintimis kiekvieną vakarą paglostau ir linkiu labos...

  Tik mintimis
  Aš ateinu (vėl ir vėl ir vėl).
  Mintimis
  Tave liečiu (vėl ir vėl ir vėl). (x2)


Dabar tapai kažkuo, kas dar stipriau nei auksas žiba
Ir pakilai ten, kur mano rankos nepasiekia.
O aš likau stovėti vienas, dar tikėdamas, kad kūnas sudrebės
Ir dar tikėdamas, kad tavo rankos vėl mane apglebs.

Ir kiekvieną sausio 18-ą sugrįšiu į 2006 metus,
Kai prasidėjo visa tai, ko niekada,
Ko niekada žinau, kad nebebus!

Nebebus
  tų apkabinimų, kuriais šaltą žiemą šildėmės abu...
Tavęs šalia,
  kai eisiu vienas vienišu senai mintu taku...
Nebebus
  vakarų, kai nebaigėm rašyt danguj raidžių...
Bus sunku,
  nes be tavęs aš jų pabaigt rašyti negaliu...

  Tik mintimis
  Aš ateinu (vėl ir vėl ir vėl).
  Mintimis
  Tave liečiu (vėl ir vėl ir vėl). (x2)