Išdegė pūgos, kariasi žodžiai
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir keliasi dangūs aukštais ir aušta
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais
Ir mylisi pievos, ir gesta žibintai
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai
Sūpynėse supasi-nesisupa niekas
Ta meilė mieloji nelyginant sliekas
Ir kartojam save, ir mokomės mokytis
To, ką jau turim ir tai, dėl ko tylim
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai
Ji kaip ir mes – visai užsimiršo
Vėlavo ir niršo už tokį likimą
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną
Kurią ji surado ant tavo blakstienų
Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai
Stebim save ir ilgimės godžiai
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 81)
