Karoona - Lėlių teatras

Aš pažinojau vieną tokį tipą Gracijų
Jis mėgo būti apsuptas pastoviai dėmesio ovacijų
Komunikacijų UAB’o vienas generalinių
Dar buvo akcininku ir karčiausio mineralinio

Nežinau tikrai iš kokio miesto kilęs
Tas nesvarbu, nes jis dabar turėjo ne namą, o pilį
Krizės štily važinėjo juodu piktu bumeriu
Trys šešetai blizgėjo riebiai ant jo numerio

Всё как положено, marškinukai prie kostiumo
Fonotekoj surinkti Kirkorovo visi albumai
Dūmai iš cigaro, na ne Kubos, bet visgi
Lakierkos Versači, kurių jis taip nemėgo blizgint

Veidrodiniai batai – tikro vyro markė
Šitą jis žinojo ir su jais sėkmingai reikalus tvarkė
Iš esmės jam nereikėjo drabužių
Nes jis turėjo tiek meilužių kiek dienų turi gegužis

Dėl to jį tituluodavo svajonių jaunikiu
O gal dėl to, kad centimetrų dvim penkių buvo jo mikis
Šią paslaptį palikime “Žmonių” žurnalui
O po mano priedainio išgirsit viską iki galo

Я живу как хочу
И делаю что мне положено
Девочки меня целуют
Чувствуюсь я как мороженое
Aš gyvenu kaip rojuj ir darau kas man patinka
Panos skruostus liežuvėliais saldžiais minko


Ji buvo neaukšta, jos vardas buvo Rūta
Dirbo teatre su lėlėm, išlaikė vieno kambario butą
Neišvaizdi, tokia labiau link tų pilkų pelyčių
Nemėgo falšo, o dar labiau gražių pupyčių

Savo veiklai atsidavus visa dūšia
Dar spėdavo ji rūpintis pasiligojusia motuše
Plušėte plušo, laiko neturėdama sau
Vylės ateity kada nors gyvens geriau

Svajodama statydavo scenos spektaklius
Įsikūnyti herojus, gyvent su vėlėm ir herakliais
Tai buvo jos pasaulis, daug gražesnis nei tikras
Kur dominavo išvaizda ir bosai, apsiriję ikrais

Nemėgo vikriai, viską darė iš lėto
Kruopščiai, kad detalės būtų savo vietoj
Taip lėkė dienos nuo mažytės scenos link namų
Nuo mylimos mamos lig naujų lėlių papuošalų

Kai du pasauliai susipina į vieną
Imi svajoti apie tą, kuris gražiau atrodo mėnesienoj
Tikiesi kada nors paliesti savo rankom
Bet svajonės dažno toj tikrovėj neaplanko


Buvo pavasaris, spektaklio premjera artėjo
Jai trūko finansavimo, ji pas rėmėjus ėjo
Taip atsidūrė Gracijaus kabineto kėdėj
Pasakojo jam apie teatro sąskaitų bėdas

Jis jai be gėdos paėmė už rankos
Jautė kaip jos venomis baimė per odą trankos
Dar tokios baikščios jis nebuvo sutikęs
Prakaitavo azartu, blizgėjo iš geidulio jo plikė

Toliau jis slinko vis arčiau krūtinės
Beglamonėdamas stebėjo reakciją trapios merginos
Ji bandė išsisukti, jis jai neleido
Užtvėrė duris, taip velnias pasirodė jo veidu

Nusiėmė kostiumą, vėl prišoko prie Rūtos
Užspaudė gerklę, kad nė garso nebūtų
Jis draskė rūbus, nematė jos kančių lyg būtų aklas
Ji ašarom užčiuopus žirkles smeigė jam į kaklą

Suklupo jie abu, dramos pagrindiniai herojai
Lėlės nemiršta... o Rūta apie tai ir negalvojo