Tėve, tėve, aš bijau, rankos leidžias žemyn,
Tėve, to ką mums davei, atleisk, nemokėjom išsaugot.
Tėve, tėve, aš bijau, žmonės netiki manim ir meile,
Aš ėjau ir sustojau vėl, tėve, tėve, aš bijau.
Nauji laikai, svetimi draugai, pasaulis taip žemai,
Pažvelk, juk tu žinai, kas mums ne taip?
Kas dar mums negerai? Karai. Ar dar mažai aukų?
Tiek daug alkanų vaikų. Paklausk savęs kodėl žudom vaiką,
Kodėl atleist nemokam savo priešui? Kodėl mušam savo vaiką?
Kodėl leidžiam mirti paukščiui? Kodėl mes tokie?
Tėve, tėve, aš bijau, žmonės netiki manim ir meile,
Aš ėjau ir sustojau vėl, tėve, tėve, aš bijau.
Mes negerbiam kitų, mes netikim draugais,
Mes nuodijam save, didžiuojamės karais.
Mes statom tuščias pilis, vadinam save dievais,
Vaidinam savo dramą ir verkt verčia man.
Ar ant pečių jauti skausmo svorį?
Jie užkrėstom širdim mylėti nori.
Kasdien daraus vyresnis,
Pasaulis man vis šaltesnis.
Kodėl mes tokie?
Tėve, tėve, aš bijau, žmonės netiki manim ir meile,
Aš ėjau ir sustojau vėl, tėve, tėve, aš bijau.
Kodėl?
Kodėl?
Tėve, žmonės žudo save lėtai,
Kodėl mes tokie?
Tėve, tėve, aš bijau, žmonės netiki manim ir meile,
Aš ėjau ir sustojau vėl, tėve, tėve, aš bijau.
Kodėl mes tokie?
Tėve, tėve, aš bijau... (Kodėl?)
Žmonės netiki manim ir meile,
Aš ėjau ir sustojau vėl... (Kodėl mes tokie?)
Tėve, tėve, aš bijau.
Tėve, tėve, aš bijau, žmonės netiki manim ir meile,
Aš ėjau ir sustojau vėl, tėve, tėve, aš bijau.
Įvertinimas: 4.5/5 (balsavo: 48)
