Atleiskite man, gerbiami žiūrovai,
Kankintojai ir mano duondaviai.
Jums niekad su manim neteko žiovaut –
Sėdėdavot ten parteryje žvaliai.
Kaskart skaudžiau vis širdžiai būna
Sunku nutraukti slegiančius saitus.
Bet negaliu sakyt: „Man šiandien liūdna“ –
Turiu kvatot ir juokinti kitus.
Žinau, jūs pasiilgot mano pokštų,
Nualinti sunkių dienos darbų.
O aš pavargęs gal ramybės trokštu,
Bet jums, deja, visai tai nesvarbu.
Aš eidavau per sceną lyg per stiklą,
Save nualinęs. Gal gulbės tai giesmė?
Kaip sniegas, kaip žolė – man viskas tikra:
Pro ašaras juokiaus šviesų žaisme.
Tos būsenos jums neišduotų pirštai
To niekas neatspėtų iš akių
Aš nuolat, aš nuolat atsinaujinu ir mirštu
Švaistausi sąmoju, o pats verkiu
Save išdalinau. Aistra nurimo.
Jau nieko nebegalima atimt.
Štai toks aš be peruko ir be grimo:
Raukšlėtu veidu ir liūdnom akim.
Atleiskite man, gerbiami žiūrovai,
Kankintojai ir mano duondaviai.
Dabar jums nebereiks teatrinių žiūronų.
Spektaklis baigtas. Rūbinėn guviai!
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 143)
