Mes uždegam signalines ugnis, garso švyturius
Ir karaliaujančius (?...prie byto karsto lyg monitorius)
Kad smegenys iššoktų, kad iš kojų verstų
Kad žmonės mus girdėtų už šimto varstų
Tuščiai nebarstom, sotūs nuo vaivorykščių
Kur skelbiasi rūšim, nebūdami net porūšiu
Kaip skelbiasi pušim kankorėžis, taškely boružės
Realiai telpa visas jų gyvenimo dangoraižis
Retos gretos pas jus, nedarnios kolonos
Kiek norit, galit spaust krūtinėn kulonus aukso
Pamėlusiais pirštais nesulauksit
Tų, kas savęs negirdi, joks dangus neišklauso
Todėl padek mane, kad iki pelenų
Užkask mane byto alkūniniu velenu
Tiesa negali būt kartais, ji - čia, dabar, kasdien
Ranką prie širdies, mūsų žmonėm išvien
Jokios audros, jokios liūtys – mum ne kliūtys
Dangus paliudys, sidabro neima rūdys
Jokios audros, jokios liūtys – mum ne kliūtys
Žmonės paliudys – išvien.
(x2)
Kol kraujas venomis pulsuoja, alsuoja
Minia, rankas iškėlę, atsistoję ploja
Išvien tarp jų ir aš
Į viršų su visais keliu rankas
Neprageriu net savo peilio, ne
Už juos kovoju iš paskutinių jėgų
Pajuodusiais nuo žemių pirštais
Nešam visą svorį ant savo pečių
Čia ne išpardavimas
Akcija galioja visą gyvenimą, kol yra noro
Plaučiuose yra dar oro
Ne paskutinį kartą kartoju:
Ne, ne, įveikti viską galim
Mus mėtė į kairę, į dešinę tarsi žaislus
Bet pasirinktas kelias surinks į vieną kumštį visus
Ar girdi – juk vienas lauke ne karys
Byloja sena karžygių išmintis
Kiek balsų, kiek spyrių atlaikai
Pasitelkęs kariuomenę, šunis išdaužai
Mes žiūrim į mišką, laukdami vilkų
Artėja banda. Ei, vyrai, prie ginklų!
Šiam pasauly vienybės, garbės ir draugų tikrų
Nesurasi nė su žiburiu
Sakai, pažįsti visus, turi visus galus
Bet atėjus bėdai, pamatai šaltus jų veidus
Ne per vieną dieną, ne per vieną naktį
Atrandi savus, tu gali net išsekti
Beieškodamas tikrų draugų
Jei jį renkiesi, aklai nebesk į jį net pirštu
(x2)
Paprasti mes, ne kryžminiai ir ne figūriniai
Kai kuriame, įdedame širdį į turinį
Viską, ką turime, nuo minčių iki griaučių
Nesuvaidintai sakome, vadinas, jaučiam
Nesavanaudžiai, konkrečiai iš peties glaudžiai
Tai, kas pamiršta, žadinam liaudžiai
Gyvąja žodžio versme iš kolonėlių, ekranų
Smūgiuojame į asilus ir apsišaukėlius taranu
Visokių matėm ligų, visokių režimų
Mes rezidentai vinilo takų įbrėžimų
Tylėk, neteks perskaityt anotacijų
Pats būdamas tik reprodukcija, tik imitacija
Tikiu į Dievą, į kraują, į draugą
Kas turi garbę ir širdį, ir tai, ką turi, išsaugo
Tu taip pat iš tų, tikiu, taip pat kartu
Žinau, vieno kraujo, brolau, išvien.
Jokios audros, jokios liūtys – mum ne kliūtys
Dangus paliudys, sidabro neima rūdys
Jokios audros, jokios liūtys – mum ne kliūtys
Žmonės paliudys – išvien.
(x2)
***
Jei žinote praleistas ar neteisingai suprastas vietas - parašykite.
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 111)
