Saulė teka rytą, leidžias vakare –
Nieko naujo.
Ten, kur nėra mūsų, visada geriau –
Nieko naujo.
Strazdas žvalgos nuo šakos,
Vieversėlis danguje,
Kiškis klykauja laukuos,
Sliekas rausias po veja,
Žvilga pakelėj akmuo,
Šuo parsliūkina namo –
Nieko naujo.
Mirksta nendrės ežere,
Tyliai džiūstanti giria.
Po palinkusiu dangum
Aš kalbuosi su žmogum
Ir nemoku pasakyt –
Nieko naujo.
Vanagas nesklando virš gėlėtos pievos –
Ko man trūksta?
Nuodėmes ir darbus suskaičiuoja Dievas –
Ko man trūksta?
Ten, už horizonto,
Gali būt geriau.
Bet už horizonto ašarot sūriau,
Jei dantis sukandęs nematysiu, kaip...
Strazdas žvalgos nuo šakos,
Vieversėlis danguje,
Kiškis klykauja laukuos,
Sliekas rangos po veja,
Snaudžia pakelėj akmuo,
Šuo parsliūkina namo...
Bet, deja, tu pakilai
Ir už vartų, tau nuėjus,
Dingo mūsų palydovai
Iš karto, tau nuėjus.
Dingo strazdas nuo šakos,
Vieversėlis debesy,
Dingo kiškis iš paskos,
Vabalai, sliekai visi.
Net akmens pakelėje nematyt,
Ir šuns, beje.
Dingo nendrės ežere,
Dingo džiūvusi giria,
Dingo žemė iš po kojų,
Laikas dingo ar sustojo.
Liko termosas kavos
Ir kepurė ant galvos.
Iš po tos pilkos kepurės
Veržės mintys niūrios niūrios.
Jos į kelio dulkes krito,
O gal kėlės lig dangaus
Paieškot žmogaus brangaus.
Ir nors man buvo pasakyta,
Kad radai sau taką kitą,
Bet vis tiek galų gale,
Kol mes buvome šalia,
Saulė leidos vakare,
Kilo rytą.
(x2)
Įvertinimas: 4.9/5 (balsavo: 15)
