Lukiškių pieva, tėvyne mano,
Pasek man pasaką - pasaką be galo,
Apie kvepiančią žolę, kurią išmindė piemuo -
Trys mirksniai prieš aušrą, kai pražydo akmuo.
Lukiškių pieva, tėvyne mano,
Čia tūkstantį metų aš laukiau tvano,
Nes nuodėmes nuplauti gali tik vanduo -
Trys mirksniai prieš mirtį, kai pražysta akmuo.
Ante mare et terras et quod tegit omnia caelum
unus erat toto naturae vultus in orbe,
quem dixere chaos: rudis indigestaque moles
nec quicquam nisi pondus iners congestaque eodem
non bene iunctarum discordia semina rerum.
Lukiškių pieva, tėvyne mano,
Kodėl tavo lūpos taip ilgisi ledo?
Leisk, išbučiuosiu tave, kol dar ne ruduo,
Kol dar kvepia žolė, kol dar žydi akmuo!
[Čia panaudotas fragmentas iš
Ovidijaus "Metamorfozių" pirmos giesmės
(5-9 eilutės). Štai kaip atrodo šių žodžių
vertimas į lietuvių kalbą:
Prieš sukūrimą dangaus, kurs gaubia žemynus ir jūrą,
Veidą vienodą gamta visame pasauly turėjo,
Jį Chaosu vadino: tai medžiagos masė belytė,
Didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų,
Turinčių jungtis vėliau į visokių pavidalų daiktus.
(Vertė A.Dambrauskas)]
Įvertinimas: 4.4/5 (balsavo: 21)
