Aš buvau vaikystėj tikras chuliganas,
Mane mušė tėvas šlanga ir laidu,
Rankoj butelis, burnoj kancaras
Ir kieme vadino Andžikas vardu.
O paskui nupirko man akordeoną,
Aš bandžiau dainuoti vieversio balsu.
Kai aš užtraukiu, darosi basu,
Užmynė man meškutė ant ausų, meškutė ant ausų.
Ai nu nemoku aš dainuot, ai nu nemoku,
Ai nu nereikia manęs barti prie visų,
Aš du metus sėdėjau devintoku,
Užmynė man meškutė ant ausų.
Ai nu nemoku aš dainuot, ai nu nemoku,
Ai nu nereikia manęs barti prie visų,
Aš du metus sėdėjau devintoku,
Užmynė man meškutė ant ausų, meškutė ant ausų.
Būna, sau kartoju: viskas nusibodo,
Aš daugiau gyventi šitaip negaliu.
Kad nebūtų visiškai nuobodu,
Aš visokią tipo muziką kuriu.
Sako man: esi netikras muzikantas,
Tau dainuoti bus ant scenos nedrąsu.
Bet dėjau aš ant nuomonių visų
Užmynė man meškutė ant ausų, meškutė ant ausų.
Ai nu nemoku aš dainuot, ai nu nemoku,
Ai nu nereikia manęs barti prie visų,
Aš du metus sėdėjau devintoku,
Užmynė man meškutė ant ausų.
Ai nu nemoku aš dainuot, ai nu nemoku,
Ai nu nereikia manęs barti prie visų,
Aš du metus sėdėjau devintoku,
Užmynė man meškutė ant ausų, meškutė ant ausų.
Įvertinimas: 4.8/5 (balsavo: 127)
