Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas,
Nuo ūkuose panirstančių krantų.
Po pirmo apsvaigimo išsiblaivius
Aš viską kuo puikiausiai suprantu.
Aš suprantu, kad tam mieguistam uoste
Nebuvo laimės ir nebus, nebus...
Mane svaigino švelnūs tavo skruostai,
Neleido baltos rankos atsibust.
Iš tavo grožio raganiškų burtų
Man ir dabar išsivaduot sunku.
Aš dar ilgai ilgai, galvosiu – kur tu?
Slapta ilgėsiuosi pilkų akių.
Aš sau ilgai, piktai išmetinėsiu,
Kad nemokėjau viesulu staigiu
Atūžt, apglėbt tave, išnešt į šviesą,
Aptėkšti jūros vandeniu sūriu.
Bet tavo lūpose vėl šypsnis kreivas,
Beviltiškai vėl svetimas man tu.
Todėl ir tolstu nuo tavęs lyg laivas
Nuo ūkuose panirstančių krantų.
***
Originalas
Laimiaus Vilkončiaus
Tekstas Algimanto Baltakio
Įvertinimas: 3.5/5 (balsavo: 8)
