Amniamnyz - Šauksmas, atnešęs tylą

Gyvenimas – ne pasaka
Ir apie meilę dainuoti kvaila
Dabar man gaila prisiminti užrašus
Kuriuos seniai, kažkur savy laikiau
Nebeklausau
Nes tai darydamas dabar
Kur nieks nematė
Pasislėpęs aš verkiau

Kankino mintys – kaip gyveni? Kaip sekasi?
Bandžiau raminti savyje pajustą pyktį
Man buvo gaila, kad iš mano pasaulio ir gyvenimo
Norėjai tu pati išvykti

O aš likau, vienas kaip pirštas, bet atsistojau
Žmogus kiekvienas turi savyje jėgų
Tikiu rytojum dabar
Nes ir tada tikėjau
Ir kaip bebūtų apmaudu
Tada viską iš pradžių
Gyvenimą iš naujo savo aš pradėt norėjau
Nebuvo nieko aplinkui
Neprašiau pagalbos
Jei nematė, nereikėjo
Išmokau pats
Dabar jau spjaunu į akis žmonėm
Kurie man skaudžiai trenkia per rankas

O šauksmas, man atnešęs tylą
Neberamina, nebešildo
Nebelaukia, patį tildo
Liepia išklausyt atneštus žodžius iš vėjo
Anksčiau tą patį sakė
Bet nesupratau prasmės

O jis pasakyt tiktai norėjo
Nusiramink, aš su tavim
Tave sušildysiu
Jei kada nors išmoksi jausti protu ir širdimi
Maniau, mokėjau
Nors iš tikrųjų viską, ką jaučiau, jaučiau tik akimis

Tikiu, kad kada nors išauš diena
Kai aš suprasiu, kas yra tikri jausmai
O kas veidus pridengę gėriu
Iš tikro nekalta, realybėje graži – purvina dėmė balta

Nebeturiu daugiau ką pasakyti
Dažnai nutylu manydamas, kad erzinu kitus
Galbūt jautrus, nemokantis priimti žodžių
Nekreipti dėmesio dažnai sunku – sutinku

Atsukti laiką ir vėlei nugyventi iš naujo
Nebenorėčiau pajusti, ką tada jaučiau
Kai ištiksėjo paskutinis laikas
Daugiau nei ašaros savo akyse nieko nemačiau

Gyveno žmonės, savos problemos, savi prikolai
Susvetimėjo artimas, buvęs brangus
O aš žmogus tapau tiktai šiukšle niekinga
Bet nesvarbu, nes siela tik stiprėjo – tu tapai laiminga

Dažnai už jus tyliai pasimelst norėčiau
Bet ar klausytų mano žodžių žmogus, kuris aukštai
Žmogus, kuris tikėjo, kad pasaulis gali tapti rojum
Žmogus, kur myli tikintį karštai

Save į kumštį spaudi, kad laimėtum mūšį
Dažnai nėra prieš ką kovoti
Į ką smūgiuosi? Ir ką tu muši?
Kovoje be pralaimėjusių, abejojusių savim, Tavim tikėjusių

Ir kaip bebūtų, saulė nešviečia mums kelio
Ką patys kuria, ką jaučia, užkiša tarpelį
Savo prakaitu už artimą kovoja
Aš atiduosiu savo galvą tam, kuris atimt galvoja

Neieškant priešų, dažniausiai tenka gintis
Ten kur silpniausi, ten grobuonys tykoja atkišę iltis
Ir kas bebūtų, tu tikrai ne vienas
Jei gali mane išgirsti, prisiminki – tu ne vienas