Tuščiomis lig begalybės
Vienas aš ir vėl brendu,
Nei paguodos, nei kantrybės
Nesurandu.
Mano žodžiai išbarstyti
Dingo lapų kilimuos,
Vakar vėl bandžiau netyčia
Save paguost.
Beprasmė rudenio tyla,
Tu - palikimo pamoka.
Kodėl nuvyto gėlės
Ir paukščiai vėl nutilo?
Kodėl klajūnės mintys
Audrų nebijo?
Tu žinai, kad sniegas baltas,
O vanduo skaidrus.
Nesvarbu, kas buvo kaltas,
Mes nebūsime kartu.
Groja medžiuos vėjo smuikas,
Laisto lietų kibirais,
Nuvalysiu laiko dulkes,
Jei jėgos leis.
Didelių vaikų žaidimai
Kartais baigiasi keistai
Ir pavirsta kartais auksas
Vėl pelenais.
Beprasmė rudenio tyla,
Tu - palikimo pamoka.
Kodėl nuvyto gėlės
Ir paukščiai vėl nutilo?
Kodėl klajūnės mintys
Audrų nebijo?
Tu žinai, kad sniegas baltas,
O vanduo skaidrus.
Nesvarbu, kas buvo kaltas,
Mes nebūsime kartu.
Įvertinimas: 4.5/5 (balsavo: 35)
