Jaunikaitis iš Vilniaus miestelio

Esmu jaunikaitis iš Vilniaus miestelio,
Išjojo ulioti ant juodo žirgelio.
Su žinia tėtušio, senos motinėlės
Išjojo ieškoti jaunos mergaitėlės.

Neieškodams turto, kaipo kiti žmonės,
Tiktai ieško meilės, tikros padabonės.
Neieško turtingos, kad šimtus žadėtų,
Tiktai ieško mergaitės, kad mane mylėtų.

Miela mergaitėlė, pas katrą atjojo,
Aš tamstos bernelis, ar pasidaboji?
Kad už manęs eiti neturi akvatos,
Neatsakyk rūsčiai, nedaryk sarmatos.

Bernelis mergaitei rankelę suspaudė
Ir ją prie šalelės savo prisiglaudė.
Prašo jis palaimint senų tėtušėlių,
Neieško iš tamstų jokių pasogėlių.

Tamstos pasogėlis dėl manęs dukrelė,
Gražiai užauginta, doringa mergelė.
Mano mergaitėlė, pas katrą atjojo,
Kad ir neturtinga, aš tamstą daboju.

Prašo į darželį žalių rūtų skinti:
Bus mano širdelė tenai nuraminta.
O, kaip man nubodo po rūtų darželį!
Rodu, kad jau gaučiau sau jauną bernelį.

Ne taip yra rodu jaunai ištekėti,
Kaip nerodu yra apkalbas girdėti.
Dabar šioj gadynėj daug žmonės pramano,
Nuog dvidešimts metų rokuoj už seną.