(
Rolandui Janavičiui atminti)
Aš savo maldą vėjui dovanosiu,
Kad jis padėtų tau vilties sparnais pakilt aukštai
Ir jūros bangos liūdesį nakties nuneštų,
Man taip svarbu, kokioj šviesoj aušra ateis.
Sušildys saulė ašaras rasos.
Vėl ryto paukščiai dienos spalvas padovanos.
Jos tau padės suprasti žodžius,
Kuriuos ištars kiekvienas mylintis tave žmogus.
Ištiesk rankas ir mes padėsim tau pakilt,
Visa širdim pajusti džiaugsmo šviesią viltį.
Tu nebijok, mumis patikėk,
Galim dėl tavęs saulę dar aukščiau iškelt,
Jeigu tau dabar sunku į ją pažvelgt.
Aš suprantu, kad viskas keičias aplink,
Tiktai ne tu,
Ne tavo juokas, tavo žvilgsnis.
Mum taip svarbu, kokioj šviesoj aušra ateis
Mum reik tavęs ir šitai niekad nesikeis.
Ištiesk rankas ir mes padėsim tau pakilt,
Visa širdim pajusti džiaugsmo šviesią viltį.
Tu nebijok...
Kartais laikas sustoja,
Kartais dūžta pasaulis po kojom,
Bet mes norim būti drauge, šalia.
Ištiesk rankas ir mes padėsim tau pakilt,
Visa širdim pajusti džiaugsmo šviesią viltį.
Tu nebijok, mumis patikėk.
Galim dėl tavęs saulę dar aukščiau iškelt,
Jeigu tau dabar sunku i ją pažvelgt,
Galim dėl tavęs saulę dar aukščiau iškelt
Ir tau daugiau nebus sunku į ją pažvelgt.
Įvertinimas: 4.7/5 (balsavo: 253)
